Kaip išsirinkti rožę?

Visi mes įpratę matyti gražiais rožių žiedais nuklotus prekystalius turguose ir parduotuvėse. Iš tokių žiedų darome įvairiausias puokštes. Tačiau rožės, auginamos sode, niekada nebus tokios. Žiedai puokštėms auginami šiltnamio sąlygomis ir pagal tam tikras technologijas. Tačiau kartais tokių veislių auginti sode neverta. Būna rožių veislių, skirtų tik šiltanamiams. Tai labai svarbu prisiminti perkant rožę, kai nėra jokios informacijos, o pardavėjas nenori arba negali sakyti tiesos.

Kiekviena rožė turi savo veislės pavadinimą. Veislės skiriasi viena nuo kitos ne tik žiedo išvaizda, bet ir daugybe kitų savybių, kurios išryškėja augimo metu. Kiekviena išvesta nauja veislė registruojama, patentuojama. Kataloguose šalia veislės pavadinimo būna pateikta selekcininko, kuris ją išvedė, pavardė bei išvedimo metai.

Populiariausi selekcininkai ir rožininkystės firmos:

• KORDES‘SOHNE – Vokietija
• D.AUSTIN – Anglija
• TANTAU – Vokietija
• POULSEN – Danija
• G.S&P – JAV
• MEILLAND – Prancūzija

Nesvarbu kur padauginta ir iš kokios šalies atvežta, veislė visada bus ta pati. Svarbu tik daugintojo ir pardavėjo sąžiningumas. Dažniausiai parduodamos rožės būna padaugintos skiepijimu. Imama laukinio erškėčio šaknis su kakleliu (vadinamasis poskiepis), į kurį įskiepijama tam tikros veislės kultūrinės rožė (vadinamas įskiepis). Nuo poskiepio savybių taip pat labai priklauso pačios rožės augimas. Svarbu, kad poskiepis tiktų rožės auginimui sode mūsų klimato sąlygomis.

Kitas dauginimo būdas – įšaknyjimas. Tai labai nesudėtingas būdas, juo paprasta dauginti daugelį augalų. Tačiau rožes taip dauginti ne visada įmanoma. Kai kurios rožių veislės įsišaknyja ir gerai auga, o kai kurios – negali pakęsti šalčio ir žūva.

Turbūt viena pagrindinių rožių savybių – jos žiedo spalva. Spalvų ir atspavių šiuo metu yra tikrai didelė įvairovė, tačiau nei visiškai juodų, nei visiškai mėlynų žiedų natūralioje gamtoje nerasime. Šias spalvas gėlininkai gali suteikti tik dirbtinėmis cheminėmis priemonėmis.

ROŽĖS STRUKTŪRA.

1. Šaknys. Tai laukinio erškėčio šaknys, kurios skverbiasi į dirvą gana giliai.
2. Skiepijimo vieta. Į laukinio erškėčio šaknies kamieną įskiepyta kultūrinės rožės veislė.
3. “Miegančios akutės“. Jos būna prie pat krūmo pagrindo, kartais net labai silpnai matomos.Iš jų išauga nauji ūgliai.
4. Išsivysčiusios akutės. Jos yra tarp stiebo ir lapo (lapo pažastyje). Iš jų išauga nauji ūgliai.
5. Daugiamečiai sumedėję stiebai
6. Laukinio erškėčio ūgliai, augantys iš šaknies kamieno. Juos būtina šalinti.
7. Metiniai ūgliai, išaugę vieno sezono metu, nesumedėję.
8. Spygliai
9. Žiedai
10. Vaisiai, kurie susidaro peržydėjus žiedams

ŽIEDŲ FORMA.

Klasikinė arbatinių hibridinių rožių forma su tvirtai ir aiškiai susuktu centru	Viduriniai žiedlapiai netvirtai susukti ir nesudaro aiškaus centro	Žydėjimo pradžioje taisyklingos gražios formos, o pabaigoje – su išskleistu centru	Labai daug žiedlapių sudaro kamuoliuką, paslėpdami centrą. Primena bijūno žiedą.	Tuščiaviduriai. Visiškai atviras vidurys, mažai žiedlapių.

ROŽIŲ GRUPĖS.

Įprasta veisles grupuoti pagal tam tikrus požymius. Tačiau griežtų taisyklių nėra. Todėl dažnai skirtingų šalių įvairiausiuose leidiniuose aptinkamas labai nevienodas grupavimas. Kad būtų paprasčiau ir aiškiau, toliau veisles grupuosime taip:

• LAIPIOJANČIOS
• PARKO
• MINIATIŪRINĖS – iš poliantinių ir miniatiūrinių,
• DAUGIAŽIEDĖS – iš poliantinių ir floribundinių,
• DIDŽIAŽIEDĖS – iš arbatinių hibridinių ir floribundinių,
• ANGLIŠKOS – iš angliškų ir kt.,
• BESIDRIEKIANČIOS,
• STIEBINĖS

STIEBINĖS ROŽĖS (Kamieninės)

Šios rožės išvestos kultūrinę rožių veislę įskiepijus į laukinės rožės stiebą 0,5-2 m. aukštyje. Gali būti įskiepytos beveik visų grupių rožių veislės, nuo jų ir priklauso pačios stiebinės rožės išvazida. Jei įskiepyta laipiojančių rožių veislė, tuomet ūgliai svyra žemyn. Tokios yra vadinamos kaskadinėmis stiebinėmis rožėmis. Sode geriausiai atrodo pasodintos pavieniui vejoje arba apsuptos žemų, paviršinę šaknų sistemą turinčių augalų.

ARBATINĖS HIBRIDINĖS ROŽĖS (Didžiažiedės)

Turbūt tai pati populiariausia ir gausiausia rožių veislių grupė. Žiedai dideli, gražios klasikinės formos, dažniausiai pavieniai arba po keletą žiedyne, labai kvapnūs ir įvairiausių atspalvių. Žiedą sudaro labai daug žiedlapių. Krūmas paprastai būna vidutinio didumo, vidutiniškai lapuotas, tačiau lapai dideli ir gražūs. Šios rožės idealiai tinka skynimui, todėl labai plačiai auginamos šiltnamiuose. Tačiau, kai kurios veislės puikiai tinka auginti sode. Jos būna labai puošnios, gausiai ir ilgai žydi, sudaro gražios formos krūmus, įvairių atspalvių ir dažnai kvapios.
Šios grupės rožes renkasi mėgėjai gėrėtis gražiais žiedais, juos nusiskinti, jausti jų aromatą. Patartina auginti tose sodo vietose, kur galima iš arti grožėtis žiedais. Dekoratyviai atrodo lysvė ar klomba iš vienos veislės rožių, joje galima auginti daug įvairių arbatinių hibridinių veislių, suderinus jų krūmų aukščius.

Būtina įsidėmėti, kad šios grupės rožės šiek tiek lepesnės, reikalaujančios geresnės priežiūros, mažiau atsparios ligoms, šalčiui, oro sąlygoms. Ne be reikalo jos vadinamos rožėmis “aristokratėmis”. Tačiau kiekviena veislė turi jai būdingas geresnes ar blogesnes savybes.

MINIATIŪRINĖS ROŽĖS

Šių rožių maži žiedeliai ir lapai, auga žemais kompaktiškais krūmais. Jos auginamos gėlynų pakraščiuose, alpinariumuose, vazonėliuose arba kaip kambarinės gėlės. Gali būti pačių įvairiausių žiedų spalvų ir formų.

FLORIBUNDINĖS ROŽĖS (Daugiažiedės)

Šiuo metu vis populiarėja šios grupės rožės. Jos ypatingos tuo, kad žiedai visada būna susitelkę į didelius žiedynus. Vienu metu juose žydi po keletą žiedų. Krūmai būna gerai išsišakoję, gausiai lapuoti, vidutinio dydžio. Žiedai ne tokie puošnūs kaip arbatinių hibridinių, įvairių formų ir dydžių, tačiau žydi gausiau ir ilgiau. Dauguma veislių atsparesnės šalčiui ir ligoms. Būna įvairiausių atspalvių, labai kvapių. Šios rožės idealiai tinka aplinkai puošti. Galima auginti lysvėse ar klombose grupėmis tik vienos veislės krūmus arba po kelis skirtingus, derinant spalvas ir krūmo dydį.

POLIANTINĖS ROŽĖS (Daugiažiedės)

Jos panašios į floribundines, tačiau turi mažesnius žiedus, auga neaukštais krūmais. Būna tik baltų ir rausvų atspavių, tačiau atsparesnės šalčiui bei ligoms, ypač ilgaamžės ir greitai atauga, nereiklauja daug priežiūros.

LAIPIOJANČIOS ROŽĖS (Vijoklinės)

Jas galima auginti prie įvairiausių atramų, formuoti iš jų arkas, kolonas ir kt., atsižvelgiant į veislės savybes ir aukštį. Dažniausiai auginamos laipiojančios rožės vidutinio dydžio arba dideliais žiedais, pačių įvairiausių formų ir spalvų. Yra veislių, žydinčių labai gausiai 1-2 kartus per sezoną arba ne taip gausiai, bet nuo pavasario iki rudens su nedidelėmis pertraukomis.

Įdomios yra smulkiažiedės laipiojančios rožės smulkiais žiedeliais, susitelkusiais į didelius žiedynus. Renkantis laipiojančią rožę, svarbu žinoti jos savybes – dekoratyvumą, atsparumą, krūmo aukštį bei priežiūros ypatumus.

KRŪMINĖS PARKO ROŽĖS

Tai grupė rožių veislių, pasižyminčių didesniu krūmo aukščiu ir sugebėjimu augti be atramos. Šiai grupei priklauso senosios sodo rožės, atsparios šalčiui bei ligoms ir šiuolaikinės, kurių puošnūs būna ne tik žiedai, bet ir lapai, šakos, vaisiai ar net spygliai labai gausiai ir ilgai žydi.

ANGLIŠKOS ROŽĖS

Tai pati naujausia grupė. Paskutinį XX amžiaus ketvirtį anglų selekcininkas D.Austinas sukryžmino senovines rožes su šiuolaikinėmis arbatinėmis hibridinėmis ar floribundinėmis rožėmis. Išaugo kompaktiški krūmai su įvairiaspalviais žiedais. Iš šiuolaikinių veilsių jos paveldėjo atsparumą ir pakartotinį žydėjimą, o iš senovinių – žiedo formą.

Tai nostalgiškomis arba romantiškomis vadinamos sodo rožės, šiuo metu ypač madingos. Kiti selekcininkai, išvedę panačios išvaizdos veisles, priskiria jas “Romantikos” grupei.

BESIDRIEKIANČIOS ROŽĖS (Šliaužiančios)

Tai pakartotinai žydinčios, labai atsparios ligoms ir šalčiui, sudarančios žalią paklotą rožės. Yra visokių formų ir aukščių, netgi visai pažeme šliaužiančių.